Mano vardas Le Khoa. Gimiau Lietuvoje, bet mano mama kilusi iš Vietnamo. Vaikystėje vasaras leisdavau Hanojuje pas močiutę, o žiemas – tarp sniego ir lietuviškų miškų. Šis dviejų pasaulių susidūrimas mane formavo nuo pat mažumės. Vienoje kultūroje – pagarba tylai ir ritualams, kitoje – atvirumas ir bendruomeniškumas. Aš visada buvau tarp jų.
Kaip viskas prasidėjo
Ilgą laiką dirbau mokytoja vidurinėje mokykloje. Mylėjau savo darbą, bet po dvidešimties metų pajutau, kad viduje kažkas išblėso. Dienos tapo panašios viena į kitą: pamokos, pažymiai, tėvų susirinkimai. Vieną vakarą, po ypač sunkios dienos, sėdau prie seno rašomojo stalo ir parašiau pirmąjį užrašą. Tiesiog apie tai, kaip lietus beldėsi į langą ir kaip staiga pajutau, kad noriu būti čia, o ne skubėti toliau.
Tas pirmasis puslapis tapo pradžia. Nuo tada kiekvieną vakarą rašau bent kelias eilutes. Ne dienoraštį su datomis ir įvykiais, o mintis. Apie tai, ką pastebėjau, ką pajutau, ko išmokau iš paprastų dalykų.
Posūkis
Prieš šešerius metus įvyko tai, kas viską pakeitė. Persikėliau iš miesto į nedidelį namelį netoli upės, už 40 kilometrų nuo artimiausio didesnio miesto. Ten nebuvo greito interneto, nebuvo prekybos centrų už kampo. Buvo tik tylą, medžiai ir upė. Pirmus mėnesius bijojau. Paskui supratau, kad ši tyla – tai dovana.
Pradėjau auginti darželį. Pirmieji pomidorai, bazilikai, morkos. Kiekvieną rytą eidavau laukan basomis kojomis ir stebėdavau, kaip auga gyvenimas. Tada atradau kepimą. Duona, pyragai, sausainiai su prieskoniais. Kvapas, kuris pasklinda po visą namą, tapo nauju ritualu.
Ką rašau ir kodėl dalinuosi
Šie užrašai gimė iš noro užfiksuoti tai, kas dažnai praeina pro šalį. Rytinis ritualas su arbata. Kaip keičiasi skonis, kai atsisakai kasdienio cukraus. Kodėl pasivaikščiojimas be tikslo kartais vertingesnis už bet kokį planą. Kaip ekranai vagia mūsų dėmesį ir kaip jį susigrąžinti.
Aš nerašau patarimų. Aš dalinuosi tuo, kas man veikia. Kas padeda man jaustis labiau gyvai, labiau čia. Jei tai paliečia ir jus – vadinasi, mes esame tame pačiame kelyje.
Man patinka galvoti, kad šie puslapiai – tai laiškai draugui, kurio dar nepažįstu. Laiškai apie tai, kaip rasti grožį ten, kur jo, regis, nėra. Apie tai, kaip sulėtinti žingsnį ir pamatyti, kas iš tiesų svarbu.
Dabartinis gyvenimas
Šiandien mano dienos atrodo taip: ankstyvas rytas su arbata prie lango. Rašymas. Darbas su darželiu. Pasivaikščiojimas palei upę. Vakare – knyga arba pokalbis su kaimynais. Retkarčiais važiuoju į miestą aplankyti draugų ar nueiti į parodą. Bet namai visada traukia atgal.
Rašau ne kiekvieną dieną. Kartais praeina savaitė, kol atsiranda nauja mintis. Ir tai gerai. Nes užrašai neturi būti priverstiniai. Jie turi gimti natūraliai, kaip upės vanduo teka.
Jei norite parašyti man – labai džiaugsiuosi. Kiekviena žinutė man yra dovana. Galbūt jūsų istorija taps naujo užrašo pradžia.