Gyvenu su ekranais. Jie yra mano darbo įrankis, ryšio priemonė, pramoga. Bet yra riba, kai ekranas nustoja būti įrankiu ir tampa pasauliu. Šią ribą stengiuosi pastebėti ir saugoti.
Kaip tai prasidėjo
Prieš keletą metų pastebėjau, kad vakarais sėdžiu prie ekrano ilgiau, nei planavau. Atidarau vieną skirtuką, paskui kitą. Laikas praeina. O kai pagaliau atsikeliu, jaučiuosi pavargusi, nors nieko „realaus“ nepadariau. Tada pradėjau eksperimentuoti su „ekrano saulėlydžiu“.
Mano taisyklės sau
Neturiu griežtų draudimų. Turiu kelias paprastas taisykles, kurios man padeda:
- Vakaro riba. Po 20:00 stengiuosi nebežiūrėti į ekranus. Jei reikia kažką užsirašyti – naudoju popierių ir rašiklį.
- Trys realūs dalykai. Kiekvieną vakarą užsirašau tris dalykus, kuriuos mačiau ne per ekraną. Lapas, paukštis, kaimyno šypsena. Tai priminimas, kad pasaulis yra už stiklo.
- Viena diena be naujienų. Kartą per savaitę sąmoningai nežiūriu naujienų. Pasaulis nesugrius, o galva tampa ramesnė.
Ką tai davė
Po kelių mėnesių pastebėjau, kad vakarai tapo kitokie. Daugiau skaitau popierines knygas. Daugiau kalbuosi su žmonėmis gyvai. Daugiau pastebiu, kaip atrodo dangus vakare. Ir miegas tapo geresnis – ne todėl, kad „mažiau mėlynos šviesos“, o todėl, kad protas turėjo laiko nurimti.
Tai ne atsisakymas technologijų. Tai jų vietos nustatymas. Ekranas yra įrankis, o ne gyvenimo centras.
Kaip pradėti
Jei norite pabandyti – nereikia radikalių pokyčių. Pradėkite nuo vienos valandos vakare be ekrano. Pažiūrėkite, kas nutiks. Galbūt atrasite, kad norite tęsti. O galbūt suprasite, kad jums reikia kitokio ritmo.
Svarbiausia – ne kaltinti save, kai nepavyksta. Svarbiausia pastebėti ir grįžti. Kiekvieną kartą, kai pasirenkate realų pasaulį vietoj virtualaus, jūs stiprinate šį raumenį.